Kelias, dulkės ir sunkis persisunkęs religija.

Ilgas kelias... Kelias? Koks kelias? Pilnas duobių ir dulkių, kurioms nusispjaut į tavo norus, jos vistiek lįs į tavo akis, ausis ir į dūšią? Arba dar geriau, drėbtels pliūpsnį mėšlo į ką tik išblizgintą tavo tapatybę? Kelias... Jame daug išsišakojimų, daug šalutinių kelių, o pagrindinis, deja, tik vienas. Ir tikimybė, jog tu esi jame, lygi tikmybei, kad tame kelyje yra nors viena dulkė turinti sąžinę. Tai praktiškai visiškas nulis. Nulis, reiškiantis tavo krachą nė neįpusėjus kelionei, kurios tikslo nė pats nežinai. Nes kelias, kad ir kaip būtų gaila, ne vienpusis ir su milijonais aplinkelių. Remontas jame vyksta kiekvieną sekundę. Žinoma, šiais laikais yra visokių modernių pagalbų. Pavyzdžiui, ką jūs manote apie lėktuvą? Nebloga priemonė įveikti visas kliūtis žemiškame kelyje, ar ne? Taip. Nebloga. Tačiau čia atsiranda dvi labai keblios problemos. Pirmąją įveikt įmanoma. Mat skraidymas neįmanomas vienam. Taip taip. Teks prisiviliot mielą dulkę, kuri pagelbėtų. Tikrai įmanoma. Bet štai antroji neįveikiama. Matot, Dievas labai nemėgsta, kai kas nors prie jo priartėja(jis vienas tupi savo tvirtovėj ir penktadieniais valgo vynuoges), todėl ir drebia visus žemyn. Cha, manėt, kad čia Žemės trauka, kurią Niutonas atrado gavęs galvon iš obuolio? Klaida, oi kokia klaida. Dievas pavydi ir obuoliui. Jam užtenka vynuogių ir tragikomedijų, kurių pro debesėlių plyšį kasdien prisižiūri. Negi dabar ims ir leis obuoliui įsibrauti į jo erdvę. Oi ne, ne... Nė nesvajokit.
Tad teks vilioti dulkes, kad bent trumpam pakiltumėt, mielieji.

Iš dulkių į dulkes.

Malonaus ieškojimo,
Palankaus vėjo!

Iki ko priveda bananų valgymas sekmadieniais

Taip. Šiandien lapkričio 30-oji. Taip. Tikrai. O ką toji diena reiškia?
Brolio gimtadienis. Jam dvidešimtvieneri. Mus skiria trys metai ir dar truputis mėnesių. Bet ar tai ką nors reiškia? Šiandien nieko. Tiesiog jis mano vyresnysis brolis, be kurio aš jau nebebūčiau aš. Taip, tai irgi tiesa. Žmonės įtakoja kitus žmones. O jei dar gyveni su tuo žmogum septyniolika metų ir truputį mėnesių(tiesa, dabar tas gyvenimas apsiriboja savaitgaliais, tad metų sumažėja) po vienu stogu, tai jis net labai įtakoja tavo gyvenimo kokybę. Štai ir reikšmė. Ši diena ypatinga tuo, kad prieš dvidešimtvienerius metus gimė žmogus, kuris yra vienas iš tų įtakojusių mano gyvenimą ir užsiėmusių didelę dalį manyje.
Advento pradžia. Tačiau jau vargu ar man tai ką nors reiškia... Tik primena, jog artėja Kalėdos. O ką reiškia Kalėdos? Vieniems viena, kitiems kita. Šiais metais jos man reiškia daug. Nes būsiu ne viena vienumoje, ne viena būryje, o būsim dviese. Tai reiškia ypatingai daug. Tiek daug, kad nereikia narplioti toliau. Galbūt Jums ir smalsu, bet čia ir sustokim. Palikim vietos fantazijai. Galbūt Jūs mokat kurti laimingas pabaigas.
Paskutinė rudens diena. Taip. O tai yra daug. Tai reiškia žiemos pradžia. Reiškia sudie, septynioliktasis ruduo, sudie... Kai vėl susitiksim, aš būsiu nebe ta. Būsiu kita, užauginta laiko, įtakota žmonių. Ir ne tik jų. Kartais namo grįžtu vien dėl dviejų švelniakailių katinų. Jie juk irgi įtakoja mano gyvenimą. Aš turiu įsipareigojimų ir jiems. Šalti rudens vakarai su arbatos puodeliu rankoje, katinu ant kelių ir knyga ant stalo baigiasi. Bet žiemos vakarai dar šaltesni ir tamsesni, kuomet katinas dar labiau reikalingas. Nes televizorius nemurkia ir nė neketina to daryti. O vienuma nešildo. Nes vienas žmogus negali augti.

Ir galop vieną vasaros rytą išgirstas posakis tebūnie kaip moralas:
Duoti, o paskui atsiimti, yra vogti.