Ilgas kelias... Kelias? Koks kelias? Pilnas duobių ir dulkių, kurioms nusispjaut į tavo norus, jos vistiek lįs į tavo akis, ausis ir į dūšią? Arba dar geriau, drėbtels pliūpsnį mėšlo į ką tik išblizgintą tavo tapatybę? Kelias... Jame daug išsišakojimų, daug šalutinių kelių, o pagrindinis, deja, tik vienas. Ir tikimybė, jog tu esi jame, lygi tikmybei, kad tame kelyje yra nors viena dulkė turinti sąžinę. Tai praktiškai visiškas nulis. Nulis, reiškiantis tavo krachą nė neįpusėjus kelionei, kurios tikslo nė pats nežinai. Nes kelias, kad ir kaip būtų gaila, ne vienpusis ir su milijonais aplinkelių. Remontas jame vyksta kiekvieną sekundę. Žinoma, šiais laikais yra visokių modernių pagalbų. Pavyzdžiui, ką jūs manote apie lėktuvą? Nebloga priemonė įveikti visas kliūtis žemiškame kelyje, ar ne? Taip. Nebloga. Tačiau čia atsiranda dvi labai keblios problemos. Pirmąją įveikt įmanoma. Mat skraidymas neįmanomas vienam. Taip taip. Teks prisiviliot mielą dulkę, kuri pagelbėtų. Tikrai įmanoma. Bet štai antroji neįveikiama. Matot, Dievas labai nemėgsta, kai kas nors prie jo priartėja(jis vienas tupi savo tvirtovėj ir penktadieniais valgo vynuoges), todėl ir drebia visus žemyn. Cha, manėt, kad čia Žemės trauka, kurią Niutonas atrado gavęs galvon iš obuolio? Klaida, oi kokia klaida. Dievas pavydi ir obuoliui. Jam užtenka vynuogių ir tragikomedijų, kurių pro debesėlių plyšį kasdien prisižiūri. Negi dabar ims ir leis obuoliui įsibrauti į jo erdvę. Oi ne, ne... Nė nesvajokit.
Tad teks vilioti dulkes, kad bent trumpam pakiltumėt, mielieji.
Iš dulkių į dulkes.
Malonaus ieškojimo,
Palankaus vėjo!
