Visi keliai veda į Lietuvą. Klausit, kodėl? Juk gyvenu Lietuvoj! Važiuosiu link
Repšių – Lietuva, Šiaulėnų kryptimi – Lietuva, Tyrulių pusėn – spėkit, kas? Lietuva! Net ir takelis palei tvenkinį veda į Lietuvą. Kasdien keliauju tėvynės takais, keliais, visur, kur tik kojos neša. Ir štai Jūsų teismui pateikiu turbūt vieną svarbiausių savo kelionių.
Ankstyvas rytas.Autobusas iš Radviliškio pajudėjo link tikslo.O tikslas – Zarasų rajonas, Baltriškių kaimas, Tiberiados bendruomenės vienuolynas.Kadangi lankau Jaunųjų Samariečių būrelį savo mokykloje, iškart susidomėjau pasiūlymu vykti trims dienoms į Baltriškes, kurias mokinių grupė iš Radviliškio ir jo rajono mokyklų su savo tikybos mokytojais praleis su jau man pažįstamais vienuoliais iš Belgijos.
Baltriškėse gyvena keturi broliai – brolis Pranciškus, brolis Juozapas, brolis Bartas ir brolis Egidijus. Pirmą kartą brolis Juozapas į Lietuvą atvyko misionieriškais tikslais. Vėliau atvykimai dažnėjo, imta organizuoti stovyklas tikintiesiems vasarą. Vienuoliai puikiai kūrė dvasingą atmosferą, spinduliavo meilę, vis daugiau žmonių kvietė juos pasilikti Lietuvoje. Ir jie pasiliko. Jų širdys vedė į Lietuvą. Broliai pajautė dvasinį ryšį su šia šalimi, jos žmonėmis. Ypač gilus ryšys juos susiejo su Baltriškėmis. Tai ramybės oazė, kurią ypač sustiprina vienuoliai.
Baltriškėse vyksta stovyklos, kuriose laukiami vaikai, šeimos, jaunimas, žmonės norintys pabūti su Dievu.Visiems sukuriama galimybė pabūti maldoje ir ramybėje, atrasti ar sustiprinti tikėjimą, išmokti gyventi bendruomenėje.Visada besišypsantys broliai tiesiog spinduliuoja ramybę, meilę, šilumą, dvasingumą ir neatstumia nei vienos ieškančios ir norinčios atrasti sielos.
Štai puikus pavyzdys, kad visi keliai veda į Lietuvą.Juk broliai atvyko čia nemokėdami kalbos, nežinodami, ką ras.O rado alkstančias sielas, trokštančias Dievo meilės ir vienuolių palaikymo.Ir štai dabar Zarasų rajone įsikūrusi bendruomenė vilioja daugelį tikinčiųjų.O vienuoliai per keletą metą išmokę lietuvių kalbą gali lengvai bendrauti su jais ir stiprinti mūsų tikėjimą.Na, o viso šito pasakojimo moralas toks:
Augalų gyvybę palaiko šaknys reikalingas medžiagas imdamos iš žemės.O mūsų šaknys yra meilė tėvynei.Tausokime ir branginkime ją.
