Eidama namo, pastebiu kaip iš kamino kamuoliu išsiveržia dūmai ir pasklinda į Vakarus. Blykčioja eglutės girlianda. Mano eglutė jau visai nebemaža, nors tėtis tik prieš šešerius metus ją pasodino. Būdama dar vaikas, na ką jau čia vaikas, visa pana buvau, vilkdavau kibirus vandens ir laistydavau, kad eglutė vasarą nenuvystų. Sidabraspyglė.
Prieinu arčiau. Pro langą regiu mirksinčią mobiliojo telefono įkroviklio lemputę. Atrodo, taip jauku tuose namuose, regis, lyg šeima ramiai kiurksotų prie televizoriaus ar prie židinio skaitytų eilėraščius apie žiemą.
Nuo pašto dėžutės iki durų driekiasi pėdos. Tikrai ne ragana per sniegą čia keliavo nepalikdama pėdų. Kieme vizgindamas uodegą manęs jau laukia šuo, o prie durų tupi ir gailiai į mane žvelgia katinas. Iš tiesų, tik jie tebuvo namie. Pašeriu šunį, įsileidžiu katiną, įsijungiu televizorių ir jaukumo jausmas išeina. Užsirakinu duris, šiandien niekas nebegrįš.
Regis, išbėgčiau į lauką, padaryčiau sniego angelą, pažvelgčiau į namus ir jausčiau, jog ten šilta, ten laukia mama su karštu pienu ir medumi, ten po egle guli katinas, o tėtis žiūri žinias. Regis, išbėgčiau į lauką, o paskui mane ateitų brolis ir padėtų man uždėti besmegeniui galvą.
Deja, namie šalta, kad ir kiek židinį kūrenčiau.
