Žinot, labai keista, šitiek laiko nerašiau, o atrodo buvau čia visą laiką. Man šito taip trūko, bet nežinojau kaip pradėti, ką rašyti, jaučiausi taip lyg niekad nebūčiau rašiusi, lyg nemokėčiau, nežinočiau kaip tai daryti. Gal todėl, kad jau neatsimenu kada paskutinį kartą skaičiau knygą, grožinės literatūros tematika, o ne biotechnologijos pagrindų, organinės chemijos, farmakologijos ar vaistų technologijos vadovėlius. Gal todėl nebežinau kaip dėlioti mintis paprastai, o ne rašant mokslinio straipsnio analizę. Bet šiandien...Šiandien besiklausant ramios muzikos, artėjant pačioms gražiausioms metų šventėms, turint galimybę trumpam atsikvėpti aš pajutau vėl tą jausmą, kai noriu rašyti, apie ką nors pakalbėti savo apkerpėjusiame tinklaraštyje. Aš net nežinau ar šitai išvis kas nors skaitė ir ar dabar perskaitys, tačiau aš noriu parašyti. Parašyti apie tai, kaip greitai bėga laikas, kaip blėsta prisiminimai, kuriuos norisi išsaugoti. Ir tai, kad man, norint suspėti daryti viską, ką mėgstu, reikėtų laiką sulėtinti. Aš labai mėgstu pasvajoti, paskrajoti savo mintyse, bet dažnai tam neturiu laiko, nes tas bjaurybė skrieja, kad vos suspėju. Tačiau šiandien papasakosiu, kas susikaupė mano galvelėje.
Taigi apie prisiminimus. Grupiokas man įrašė muzikos, ir besiklausant jos, išgirdau melodiją, kuri man priminė jį, savo paauglystės internetinį vaikiną. Tai jis man siuntė tos dainos lietuviškąjį variantą, kurį dainavo tuo metu nelabai garsi lietuvių grupė (o dabar turbūt visai išnykusi iš horizonto), tai jis mane įtikinėjo, kad tie žodžiai parašyti jo, ir juos parašė galvodamas apie mane. Tai gana juokinga, nes daina buvo apie mėlynakę merginą, o mano akys žalios. Tad žinot, sunku buvo tikėti jo žodžiais. Bet ne tai svarbiausia, svarbiausia, kad jis buvo labai įdomus žmogus. Aš nežinau ar sakydavo man tiesą, ar meluodavo, bet pamenu, kad turėdavome apie ką pasikalbėti. Taigi išgirdusi dainą, pamaniau, kad norėčiau apie jį parašyti, prisiminti jį, bet... Kaip jau sakiau prisiminimai greitai blėsta. Pagalvojau apie jį ir supratau, kad nieko daugiau ir neprisimenu, tik jo siųstas dainas ir kaip mūsų keliai išsiskyrė, kas nėra malonus prisiminimas. Nepamenu net jo vardo. Tai mane labai nuliūdino. Tuomet pagalvojau, ar tik su juo susiję prisiminimai blėsta, bet deja...
Su savo vaikinu susipažinau prieš 6 metus, taip pat internete. Gerai pamenu, kad pirmasis pokalbis užsimezgė komentuojant vienos bendros pažįstamos įrašą, tačiau nei vienas iš mūsų nepamena, kuris pirmas pradėjo pokalbį privačiomis žinutėmis. Jau nepamenu mūsų ilgų pokalbių, naktinių žinučių, net pirmojo pasimatymo smulkmenos išblėsusios, o taip norėtųsį atsiminti jį visą ir išsaugoti įrašą ilgam.
Bet visa tai nesvarbu, kol turiu jį šalia. O štai senelio jau seniai neturiu... Prisiminimai apie jį blėsta, regis, greičiau nei bet kurie kiti... Aš jį labai mylėjau. Visi sakydavo, kad esu į jį labai panaši. O dabar net neprisimenu jo balso... Tai liūdina labiausiai.
Tačiau pabaigai, noriu priminti, kad blėsta ne tik geri prisiminimai. Blėsta ir blogi prisiminimai. Gerais prisiminimais sumokame už bloguosius. Ir tai nėra taip blogai, nes galime judėti pirmyn ir kurti naujus gerus prisiminimus.
Laimingų, jaukių, gausių prisiminimais Jums švenčių!
(arba tik man, jei daugiau čia nieko nėra :) )
