Šiandien man reikia įspūdžių. Todėl būtinai sugalvosiu kaip ištrūkt į Italiją. Kai kurie žmonės juk per metus aplanko tris, keturias ir daugiau šalių, o aš jau net po Lietuvą senokai besibasčiau...
Bastūnė :) Galbūt. Namai, kad ir su katinu (vienas liko) bei atsigavusia palme mano kambaryje, bet vistik ima spausti, spausti, spausti... Stumtelsiu save iš nugaros ir bėgsiu! Pralėks beržai, pienių pievos ir pušynas pro šalį, o aš vis bėgsiu... Ir gersiu į save tą gaivą, kuri tik laisvėj būna. Po lietaus. Ir po to, kai visądien maitinies želė su apelsinais. Nes laukai kvepia pavasariais, o tu trokšti visa ištirpti toje neaprėpiamoje platybėje. Gera... Būti gera.
Pasiilgau lietaus. Ir šilumos. Šilto lietaus. Klevas tuomet priglaudžia mano nusvirusią galvą, lietus nuplauna supurvintas mintis, o žemė viską sugeria. Viską. Tik blogybių daugiau. Todėl ji pati purvina. Bet gėris iš blogio. Gėlės. Taip, tos kvapniosios, šiltuoju laikotarpiu džiuginančios margaspalvės gėlės yra gėris iš žemės. Purvinos žemės. Ir mano kaštonai. Ašarom palaistyti pražysta tik baltai baltai baltai... Tyra.
Aš girdžiu, kaip skamba man šįvakar paskutinė daina. Fortepijono klavišais bėgioja ilgi, kaulėti pirštai. Genijaus pirštai. O, rodos, niekuo neypatingi. Tik akys žybsi tarsi skambintų paslutinįsyk.
--
Labanakt.
2009 m. balandžio 19 d., sekmadienis
2009 m. sausio 3 d., šeštadienis
Lietuva patraukli ir Dievo tarnams
Visi keliai veda į Lietuvą. Klausit, kodėl? Juk gyvenu Lietuvoj! Važiuosiu link
Repšių – Lietuva, Šiaulėnų kryptimi – Lietuva, Tyrulių pusėn – spėkit, kas? Lietuva! Net ir takelis palei tvenkinį veda į Lietuvą. Kasdien keliauju tėvynės takais, keliais, visur, kur tik kojos neša. Ir štai Jūsų teismui pateikiu turbūt vieną svarbiausių savo kelionių.
Ankstyvas rytas.Autobusas iš Radviliškio pajudėjo link tikslo.O tikslas – Zarasų rajonas, Baltriškių kaimas, Tiberiados bendruomenės vienuolynas.Kadangi lankau Jaunųjų Samariečių būrelį savo mokykloje, iškart susidomėjau pasiūlymu vykti trims dienoms į Baltriškes, kurias mokinių grupė iš Radviliškio ir jo rajono mokyklų su savo tikybos mokytojais praleis su jau man pažįstamais vienuoliais iš Belgijos.
Baltriškėse gyvena keturi broliai – brolis Pranciškus, brolis Juozapas, brolis Bartas ir brolis Egidijus. Pirmą kartą brolis Juozapas į Lietuvą atvyko misionieriškais tikslais. Vėliau atvykimai dažnėjo, imta organizuoti stovyklas tikintiesiems vasarą. Vienuoliai puikiai kūrė dvasingą atmosferą, spinduliavo meilę, vis daugiau žmonių kvietė juos pasilikti Lietuvoje. Ir jie pasiliko. Jų širdys vedė į Lietuvą. Broliai pajautė dvasinį ryšį su šia šalimi, jos žmonėmis. Ypač gilus ryšys juos susiejo su Baltriškėmis. Tai ramybės oazė, kurią ypač sustiprina vienuoliai.
Baltriškėse vyksta stovyklos, kuriose laukiami vaikai, šeimos, jaunimas, žmonės norintys pabūti su Dievu.Visiems sukuriama galimybė pabūti maldoje ir ramybėje, atrasti ar sustiprinti tikėjimą, išmokti gyventi bendruomenėje.Visada besišypsantys broliai tiesiog spinduliuoja ramybę, meilę, šilumą, dvasingumą ir neatstumia nei vienos ieškančios ir norinčios atrasti sielos.
Štai puikus pavyzdys, kad visi keliai veda į Lietuvą.Juk broliai atvyko čia nemokėdami kalbos, nežinodami, ką ras.O rado alkstančias sielas, trokštančias Dievo meilės ir vienuolių palaikymo.Ir štai dabar Zarasų rajone įsikūrusi bendruomenė vilioja daugelį tikinčiųjų.O vienuoliai per keletą metą išmokę lietuvių kalbą gali lengvai bendrauti su jais ir stiprinti mūsų tikėjimą.Na, o viso šito pasakojimo moralas toks:
Augalų gyvybę palaiko šaknys reikalingas medžiagas imdamos iš žemės.O mūsų šaknys yra meilė tėvynei.Tausokime ir branginkime ją.
Repšių – Lietuva, Šiaulėnų kryptimi – Lietuva, Tyrulių pusėn – spėkit, kas? Lietuva! Net ir takelis palei tvenkinį veda į Lietuvą. Kasdien keliauju tėvynės takais, keliais, visur, kur tik kojos neša. Ir štai Jūsų teismui pateikiu turbūt vieną svarbiausių savo kelionių.
Ankstyvas rytas.Autobusas iš Radviliškio pajudėjo link tikslo.O tikslas – Zarasų rajonas, Baltriškių kaimas, Tiberiados bendruomenės vienuolynas.Kadangi lankau Jaunųjų Samariečių būrelį savo mokykloje, iškart susidomėjau pasiūlymu vykti trims dienoms į Baltriškes, kurias mokinių grupė iš Radviliškio ir jo rajono mokyklų su savo tikybos mokytojais praleis su jau man pažįstamais vienuoliais iš Belgijos.
Baltriškėse gyvena keturi broliai – brolis Pranciškus, brolis Juozapas, brolis Bartas ir brolis Egidijus. Pirmą kartą brolis Juozapas į Lietuvą atvyko misionieriškais tikslais. Vėliau atvykimai dažnėjo, imta organizuoti stovyklas tikintiesiems vasarą. Vienuoliai puikiai kūrė dvasingą atmosferą, spinduliavo meilę, vis daugiau žmonių kvietė juos pasilikti Lietuvoje. Ir jie pasiliko. Jų širdys vedė į Lietuvą. Broliai pajautė dvasinį ryšį su šia šalimi, jos žmonėmis. Ypač gilus ryšys juos susiejo su Baltriškėmis. Tai ramybės oazė, kurią ypač sustiprina vienuoliai.
Baltriškėse vyksta stovyklos, kuriose laukiami vaikai, šeimos, jaunimas, žmonės norintys pabūti su Dievu.Visiems sukuriama galimybė pabūti maldoje ir ramybėje, atrasti ar sustiprinti tikėjimą, išmokti gyventi bendruomenėje.Visada besišypsantys broliai tiesiog spinduliuoja ramybę, meilę, šilumą, dvasingumą ir neatstumia nei vienos ieškančios ir norinčios atrasti sielos.
Štai puikus pavyzdys, kad visi keliai veda į Lietuvą.Juk broliai atvyko čia nemokėdami kalbos, nežinodami, ką ras.O rado alkstančias sielas, trokštančias Dievo meilės ir vienuolių palaikymo.Ir štai dabar Zarasų rajone įsikūrusi bendruomenė vilioja daugelį tikinčiųjų.O vienuoliai per keletą metą išmokę lietuvių kalbą gali lengvai bendrauti su jais ir stiprinti mūsų tikėjimą.Na, o viso šito pasakojimo moralas toks:
Augalų gyvybę palaiko šaknys reikalingas medžiagas imdamos iš žemės.O mūsų šaknys yra meilė tėvynei.Tausokime ir branginkime ją.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)