Žmonės

Man patinka stebėti žmones. Stoviu stotelėje, autobusas dar neskuba atvažiuoti ir stebiu praeivius. Stebiu tai, kaip jie eina, kaip šypsosi, kaip žvelgia aplinkui, kaip kalbasi. Tiek daug gali sužinoti vien iš nudelbto žvilgsnio, kojų vilkimo žeme arba iš kreivo šypsnio šalia stovinčiajam. Dauguma žmonių pikti ir irzlūs. Jei užkliūsi ir atsiprašysi, jie tik dėbtels į tave ir viskas, nenusišypsos, nepasakys "nieko tokio". O jau vien pažvelgus kaip jie bendrauja, tai regis juos supa tik nemėgstami žmonės, nes spinduliuojama meile ir šiluma aplinkiniams retas kuris gali pasigirti. Aš turbūt irgi per mažai myliu žmones, per dažnai būnu susiraukus. Prisipažįstu, tikrai nesu didžiausia linksmuolė ir geros energijos skleidėja. Bet užtat pasikraunu geros energijos stebėdama tokius žmones. Ypač man patinka bėgikai ir bėgikės. Jie tokie ramūs, tokie susikaupę ir kartu tokie atsipalaidavę. Apskritai, žmonės turintys užsiėmimą yra laimingi.
Kada nors ir aš pasiryšiu nubėgti mylią per dieną, kuri tikiuosi ilgės. Kada nors. O dabar stebėsiu žmones ir darysiu tai, ką nusprendžiau daryti. Ne visada man tai patinka, bet, manau, kad man to reikia.

Pribrendo diena

Pribrendo diena, kai turiu kažką parašyti. Iš esmės nėra svarbu, kur rašyti, bet prieš kelias dienas paliktas komentaras po mano kūriniu priminė, kad turiu gi aš blog'ą! Ir kadangi koliokviumas nukeltas kitai savaitei, man neteks kalti visą naktį, galima pasimėgauti ramybe ir leisti mintims tekėti ta seniai užmiršta SAVA vaga.
Pavasaris. Naujas. Kitoks. Kaskart jis būna kitoks. Nesupraskit klaidingai. Tai man jis kitoks. Šiaip tai pavasaris visada toks pat, nutirpsta sniegas, šlapia, kelias dienas palepina saulutė, pražysta žibutės, atgaivina visų suledėjusias širdis, tada lyja lyja lyja, bet ir tas lietus toks pavasariškas. Na ir tada jau ima šypsotis vasarą pranašaujanti saulutė. Taip, tokie tie pavasariai. Tačiau man jie kitokie. Anais pavasariais man prasidėdavo kūrybos laikotarpis. Atgimdavo gražios mintys ir jausmai. Mėgavimasis akimirkomis su savimi, su aplinka, su aplinkiniais. Šį pavasarį mane pradžiugino tik tokia šiluma, kai galėjau paltą kišt gilyn į spintą ir išsitraukti striukę. Prasidėjo laukimas. Atostogų. Poilsio. Ramybės, trunkančios ilgiau nei vieną dieną. Be kolių, be testų, be pliusiukų, be laborų, be jų gynimo, be egzų ir be paskaitų. Be visų chemijų, be lotynų, be botanikos. Nes jūs tik pagalvokit kas su manim vyksta: anais pavasariais aš lėkdavau į mišką žibučių skinti, o šį pavasarį aš galvoju, kad pražydo triskiautės žibuoklės - Hepatica nobilis, priklausančios vėdryninių - Ranunculaceae šeimai. Juk tai baisu, aš nebematau kasdienio pasaulio grožio, matyt prarandu šį gebėjimą.
Bet žinot, šį pavasarį ne tik tai prarandu. Dar prarandu gebėjimą bendrauti. Anksčiau regis buvo nesunku kalbėti su nepažįstamais, susidraugauti, o dabar lyg ir nebeturiu ką pasakyti. Tyla mano galvoje. Tikiuosi vasara įpūs naujų vėjų!
Na o dabar studentė eina pasieškoti šaldytuve maisto atsargų, kurios prieš važiuojant namo baigia išsekti.
Ir žinot, mano elpaštas čia kažkur turėtų būti, jei norit, parašykit. Galėsim paieškot tinkamo vėjo ir jį sugauti. Arba paleisti aitvarą. O taip, dažnai norėtųs grįžti į vaikystę...