Tai... meilė.

Būna dienų, kai nenoriu nieko matyti, nenoriu girdėti, nenoriu jausti. Būna dienų, kai vienatvė smelkiasi iki pat kaulų čiulpų. Būna dienų, kai mielumu ir gerumu trykštu, noriu pasidalinti meile, švelnumu, artumu, šypsena. Tačiau dalinimasis baigiasi 50 ct moneta įdėta į varguolio prie akropolio dubenėlį. Taip... daug laiko praleidžiu viena. Gyvenu viena, bendrabutyje, kur net kaimynų nelabai pažįstu. Keisti tie šiuolaikiniai bendrabučiai, tikrai ne tokių tikėjausi išvykdama studijuoti. Šis jau antras, kuriame apsistojau, bet gyventojai draugiškumu tikrai nepasižymi nei viename. Na ankstesniajame bent jau turėjau kambariokę (beje tikrai labai šaunią). Na bet šis įrašas ne apie bendrabučius ir ne apie vienatvę. O apie tą jausmą, kai nežinai nei kur bežiūrėti kaip viskas gražu ir kaip besišypsoti, kad visi matytų kokia aš laiminga.
Šiandien atradau paveiksliuką, kurį matote viršuje (tokie radiniai jau būna, kai tingisi mokytis). Ir pagalvojau, kad ir tai galima pavadinti meilės dalimi. Juk iš tiesų, maniškis kartais iš tiesų būna tikras asilas, o jūsiškis ne? Bet kai supykstu ir jam pasakau, ką nors nemalonaus, o jis paleidžia mano ranką, taip suskausta širdį, pasijaučiu tokia kalta, jog tik norisi kuo švelniau prisiglausti prie jo. O kai jis iš tiesų padaro ką nors labai bjauraus, aš verkiu ne dėl to, kad jis taip pasielgė, o todėl, kad galbūt jis dėl to nesigaili, neatsiprašys ir viskas baigsis... Ir aš būnu bloga, būnu bjauri, būnu išties bjauri, o jis vistiek mane myli. Gal todėl jo dažnai klausiu kodėl. Jam nepatinka, jis nenori to kartoti, bet kartoja. Gal jums atrodo, kad tokia meilė būna tik porą mėnesių. Tačiau ji tęsiasi 3 metus. O daug per juos būta. Stiprių kivirčų, išsiskyrimas porai dienų, susitaikymai, daug aistros, pavydo, dar stipresnės meilės ir pilna galva pačių gražiausių prisiminimų.
Tikrai jau 3 metai. Dievaži kaip greitai bėga laikas. Ypač kai tiek daug jo praleidžiame atskirai. Mus visada skiria atstumas. Pirmus metus skyrė 2 181 km pagal google maps, o dabar mus skiria tik 200 km, tik tiek, tačiau prie gero priprantama. Be galo sunku ištverti dvi savaites atskirai, paskutines dienas skaičiuoji jau valandomis, ir bijai kad neužkluptų jokie netikėtumai... O kartais taip apmaudas kyla, ir pikta, kodėl jo nėra šalia, bet suskamba telefonas, išgirstu švelnų balsą ir toks nuostabiai šiltas jausmas užgula krūtinę. Man atrodo, kad kasdien jį įsimyliu iš naujo ir vis stipriau.
Ir tikrai jį myliu, tik dievaži, nežinau kodėl, myliu ir viskas.

Žmonės

Man patinka stebėti žmones. Stoviu stotelėje, autobusas dar neskuba atvažiuoti ir stebiu praeivius. Stebiu tai, kaip jie eina, kaip šypsosi, kaip žvelgia aplinkui, kaip kalbasi. Tiek daug gali sužinoti vien iš nudelbto žvilgsnio, kojų vilkimo žeme arba iš kreivo šypsnio šalia stovinčiajam. Dauguma žmonių pikti ir irzlūs. Jei užkliūsi ir atsiprašysi, jie tik dėbtels į tave ir viskas, nenusišypsos, nepasakys "nieko tokio". O jau vien pažvelgus kaip jie bendrauja, tai regis juos supa tik nemėgstami žmonės, nes spinduliuojama meile ir šiluma aplinkiniams retas kuris gali pasigirti. Aš turbūt irgi per mažai myliu žmones, per dažnai būnu susiraukus. Prisipažįstu, tikrai nesu didžiausia linksmuolė ir geros energijos skleidėja. Bet užtat pasikraunu geros energijos stebėdama tokius žmones. Ypač man patinka bėgikai ir bėgikės. Jie tokie ramūs, tokie susikaupę ir kartu tokie atsipalaidavę. Apskritai, žmonės turintys užsiėmimą yra laimingi.
Kada nors ir aš pasiryšiu nubėgti mylią per dieną, kuri tikiuosi ilgės. Kada nors. O dabar stebėsiu žmones ir darysiu tai, ką nusprendžiau daryti. Ne visada man tai patinka, bet, manau, kad man to reikia.

Pribrendo diena

Pribrendo diena, kai turiu kažką parašyti. Iš esmės nėra svarbu, kur rašyti, bet prieš kelias dienas paliktas komentaras po mano kūriniu priminė, kad turiu gi aš blog'ą! Ir kadangi koliokviumas nukeltas kitai savaitei, man neteks kalti visą naktį, galima pasimėgauti ramybe ir leisti mintims tekėti ta seniai užmiršta SAVA vaga.
Pavasaris. Naujas. Kitoks. Kaskart jis būna kitoks. Nesupraskit klaidingai. Tai man jis kitoks. Šiaip tai pavasaris visada toks pat, nutirpsta sniegas, šlapia, kelias dienas palepina saulutė, pražysta žibutės, atgaivina visų suledėjusias širdis, tada lyja lyja lyja, bet ir tas lietus toks pavasariškas. Na ir tada jau ima šypsotis vasarą pranašaujanti saulutė. Taip, tokie tie pavasariai. Tačiau man jie kitokie. Anais pavasariais man prasidėdavo kūrybos laikotarpis. Atgimdavo gražios mintys ir jausmai. Mėgavimasis akimirkomis su savimi, su aplinka, su aplinkiniais. Šį pavasarį mane pradžiugino tik tokia šiluma, kai galėjau paltą kišt gilyn į spintą ir išsitraukti striukę. Prasidėjo laukimas. Atostogų. Poilsio. Ramybės, trunkančios ilgiau nei vieną dieną. Be kolių, be testų, be pliusiukų, be laborų, be jų gynimo, be egzų ir be paskaitų. Be visų chemijų, be lotynų, be botanikos. Nes jūs tik pagalvokit kas su manim vyksta: anais pavasariais aš lėkdavau į mišką žibučių skinti, o šį pavasarį aš galvoju, kad pražydo triskiautės žibuoklės - Hepatica nobilis, priklausančios vėdryninių - Ranunculaceae šeimai. Juk tai baisu, aš nebematau kasdienio pasaulio grožio, matyt prarandu šį gebėjimą.
Bet žinot, šį pavasarį ne tik tai prarandu. Dar prarandu gebėjimą bendrauti. Anksčiau regis buvo nesunku kalbėti su nepažįstamais, susidraugauti, o dabar lyg ir nebeturiu ką pasakyti. Tyla mano galvoje. Tikiuosi vasara įpūs naujų vėjų!
Na o dabar studentė eina pasieškoti šaldytuve maisto atsargų, kurios prieš važiuojant namo baigia išsekti.
Ir žinot, mano elpaštas čia kažkur turėtų būti, jei norit, parašykit. Galėsim paieškot tinkamo vėjo ir jį sugauti. Arba paleisti aitvarą. O taip, dažnai norėtųs grįžti į vaikystę...