Būna dienų, kai nenoriu nieko matyti, nenoriu girdėti, nenoriu jausti. Būna dienų, kai vienatvė smelkiasi iki pat kaulų čiulpų. Būna dienų, kai mielumu ir gerumu trykštu, noriu pasidalinti meile, švelnumu, artumu, šypsena. Tačiau dalinimasis baigiasi 50 ct moneta įdėta į varguolio prie akropolio dubenėlį. Taip... daug laiko praleidžiu viena. Gyvenu viena, bendrabutyje, kur net kaimynų nelabai pažįstu. Keisti tie šiuolaikiniai bendrabučiai, tikrai ne tokių tikėjausi išvykdama studijuoti. Šis jau antras, kuriame apsistojau, bet gyventojai draugiškumu tikrai nepasižymi nei viename. Na ankstesniajame bent jau turėjau kambariokę (beje tikrai labai šaunią). Na bet šis įrašas ne apie bendrabučius ir ne apie vienatvę. O apie tą jausmą, kai nežinai nei kur bežiūrėti kaip viskas gražu ir kaip besišypsoti, kad visi matytų kokia aš laiminga.
Šiandien atradau paveiksliuką, kurį matote viršuje (tokie radiniai jau būna, kai tingisi mokytis). Ir pagalvojau, kad ir tai galima pavadinti meilės dalimi. Juk iš tiesų, maniškis kartais iš tiesų būna tikras asilas, o jūsiškis ne? Bet kai supykstu ir jam pasakau, ką nors nemalonaus, o jis paleidžia mano ranką, taip suskausta širdį, pasijaučiu tokia kalta, jog tik norisi kuo švelniau prisiglausti prie jo. O kai jis iš tiesų padaro ką nors labai bjauraus, aš verkiu ne dėl to, kad jis taip pasielgė, o todėl, kad galbūt jis dėl to nesigaili, neatsiprašys ir viskas baigsis... Ir aš būnu bloga, būnu bjauri, būnu išties bjauri, o jis vistiek mane myli. Gal todėl jo dažnai klausiu kodėl. Jam nepatinka, jis nenori to kartoti, bet kartoja. Gal jums atrodo, kad tokia meilė būna tik porą mėnesių. Tačiau ji tęsiasi 3 metus. O daug per juos būta. Stiprių kivirčų, išsiskyrimas porai dienų, susitaikymai, daug aistros, pavydo, dar stipresnės meilės ir pilna galva pačių gražiausių prisiminimų.
Tikrai jau 3 metai. Dievaži kaip greitai bėga laikas. Ypač kai tiek daug jo praleidžiame atskirai. Mus visada skiria atstumas. Pirmus metus skyrė 2 181 km pagal google maps, o dabar mus skiria tik 200 km, tik tiek, tačiau prie gero priprantama. Be galo sunku ištverti dvi savaites atskirai, paskutines dienas skaičiuoji jau valandomis, ir bijai kad neužkluptų jokie netikėtumai... O kartais taip apmaudas kyla, ir pikta, kodėl jo nėra šalia, bet suskamba telefonas, išgirstu švelnų balsą ir toks nuostabiai šiltas jausmas užgula krūtinę. Man atrodo, kad kasdien jį įsimyliu iš naujo ir vis stipriau.
Ir tikrai jį myliu, tik dievaži, nežinau kodėl, myliu ir viskas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą