Lendant į prisiminimų kertelę

Sveiki...

Žinot, labai keista, šitiek laiko nerašiau, o atrodo buvau čia visą laiką. Man šito taip trūko, bet nežinojau kaip pradėti, ką rašyti, jaučiausi taip lyg niekad nebūčiau rašiusi, lyg nemokėčiau, nežinočiau kaip tai daryti. Gal todėl, kad jau neatsimenu kada paskutinį kartą skaičiau knygą, grožinės literatūros tematika, o ne biotechnologijos pagrindų, organinės chemijos, farmakologijos ar vaistų technologijos vadovėlius. Gal todėl nebežinau kaip dėlioti mintis paprastai, o ne rašant mokslinio straipsnio analizę. Bet šiandien...Šiandien besiklausant ramios muzikos, artėjant pačioms gražiausioms metų šventėms, turint galimybę trumpam atsikvėpti aš pajutau vėl tą jausmą, kai noriu rašyti, apie ką nors pakalbėti savo apkerpėjusiame tinklaraštyje. Aš net nežinau ar šitai išvis kas nors skaitė ir ar dabar perskaitys, tačiau aš noriu parašyti. Parašyti apie tai, kaip greitai bėga laikas, kaip blėsta prisiminimai, kuriuos norisi išsaugoti. Ir tai, kad man, norint suspėti daryti viską, ką mėgstu, reikėtų laiką sulėtinti. Aš labai mėgstu pasvajoti, paskrajoti savo mintyse, bet dažnai tam neturiu laiko, nes tas bjaurybė skrieja, kad vos suspėju. Tačiau šiandien papasakosiu, kas susikaupė mano galvelėje.

Taigi apie prisiminimus. Grupiokas man įrašė muzikos, ir besiklausant jos, išgirdau melodiją, kuri man priminė jį, savo paauglystės internetinį vaikiną. Tai jis man siuntė tos dainos lietuviškąjį variantą, kurį dainavo tuo metu nelabai garsi lietuvių grupė (o dabar turbūt visai išnykusi iš horizonto), tai jis mane įtikinėjo, kad tie žodžiai parašyti jo, ir juos parašė galvodamas apie mane. Tai gana juokinga, nes daina buvo apie mėlynakę merginą, o mano akys žalios. Tad žinot, sunku buvo tikėti jo žodžiais. Bet ne tai svarbiausia, svarbiausia, kad jis buvo labai įdomus žmogus. Aš nežinau ar sakydavo man tiesą, ar meluodavo, bet pamenu, kad turėdavome apie ką pasikalbėti. Taigi išgirdusi dainą, pamaniau, kad norėčiau apie jį parašyti, prisiminti jį, bet... Kaip jau sakiau prisiminimai greitai blėsta. Pagalvojau apie jį ir supratau, kad nieko daugiau ir neprisimenu, tik jo siųstas dainas ir kaip mūsų keliai išsiskyrė, kas nėra malonus prisiminimas. Nepamenu net jo vardo. Tai mane labai nuliūdino. Tuomet pagalvojau, ar tik su juo susiję prisiminimai blėsta, bet deja...
Su savo vaikinu susipažinau prieš 6 metus, taip pat internete. Gerai pamenu, kad pirmasis pokalbis užsimezgė komentuojant vienos bendros pažįstamos įrašą, tačiau nei vienas iš mūsų nepamena, kuris pirmas pradėjo pokalbį privačiomis žinutėmis. Jau nepamenu mūsų ilgų pokalbių, naktinių žinučių, net pirmojo pasimatymo smulkmenos išblėsusios, o taip norėtųsį atsiminti jį visą ir išsaugoti įrašą ilgam.
Bet visa tai nesvarbu, kol turiu jį šalia. O štai senelio jau seniai neturiu... Prisiminimai apie jį blėsta, regis, greičiau nei bet kurie kiti... Aš jį labai mylėjau. Visi sakydavo, kad esu į jį labai panaši. O dabar net neprisimenu jo balso... Tai liūdina labiausiai.
Tačiau pabaigai, noriu priminti, kad blėsta ne tik geri prisiminimai. Blėsta ir blogi prisiminimai. Gerais prisiminimais sumokame už bloguosius. Ir tai nėra taip blogai, nes galime judėti pirmyn ir kurti naujus gerus prisiminimus.


Laimingų, jaukių, gausių prisiminimais Jums švenčių!
(arba tik man, jei daugiau čia nieko nėra :) )

Tai... meilė.

Būna dienų, kai nenoriu nieko matyti, nenoriu girdėti, nenoriu jausti. Būna dienų, kai vienatvė smelkiasi iki pat kaulų čiulpų. Būna dienų, kai mielumu ir gerumu trykštu, noriu pasidalinti meile, švelnumu, artumu, šypsena. Tačiau dalinimasis baigiasi 50 ct moneta įdėta į varguolio prie akropolio dubenėlį. Taip... daug laiko praleidžiu viena. Gyvenu viena, bendrabutyje, kur net kaimynų nelabai pažįstu. Keisti tie šiuolaikiniai bendrabučiai, tikrai ne tokių tikėjausi išvykdama studijuoti. Šis jau antras, kuriame apsistojau, bet gyventojai draugiškumu tikrai nepasižymi nei viename. Na ankstesniajame bent jau turėjau kambariokę (beje tikrai labai šaunią). Na bet šis įrašas ne apie bendrabučius ir ne apie vienatvę. O apie tą jausmą, kai nežinai nei kur bežiūrėti kaip viskas gražu ir kaip besišypsoti, kad visi matytų kokia aš laiminga.
Šiandien atradau paveiksliuką, kurį matote viršuje (tokie radiniai jau būna, kai tingisi mokytis). Ir pagalvojau, kad ir tai galima pavadinti meilės dalimi. Juk iš tiesų, maniškis kartais iš tiesų būna tikras asilas, o jūsiškis ne? Bet kai supykstu ir jam pasakau, ką nors nemalonaus, o jis paleidžia mano ranką, taip suskausta širdį, pasijaučiu tokia kalta, jog tik norisi kuo švelniau prisiglausti prie jo. O kai jis iš tiesų padaro ką nors labai bjauraus, aš verkiu ne dėl to, kad jis taip pasielgė, o todėl, kad galbūt jis dėl to nesigaili, neatsiprašys ir viskas baigsis... Ir aš būnu bloga, būnu bjauri, būnu išties bjauri, o jis vistiek mane myli. Gal todėl jo dažnai klausiu kodėl. Jam nepatinka, jis nenori to kartoti, bet kartoja. Gal jums atrodo, kad tokia meilė būna tik porą mėnesių. Tačiau ji tęsiasi 3 metus. O daug per juos būta. Stiprių kivirčų, išsiskyrimas porai dienų, susitaikymai, daug aistros, pavydo, dar stipresnės meilės ir pilna galva pačių gražiausių prisiminimų.
Tikrai jau 3 metai. Dievaži kaip greitai bėga laikas. Ypač kai tiek daug jo praleidžiame atskirai. Mus visada skiria atstumas. Pirmus metus skyrė 2 181 km pagal google maps, o dabar mus skiria tik 200 km, tik tiek, tačiau prie gero priprantama. Be galo sunku ištverti dvi savaites atskirai, paskutines dienas skaičiuoji jau valandomis, ir bijai kad neužkluptų jokie netikėtumai... O kartais taip apmaudas kyla, ir pikta, kodėl jo nėra šalia, bet suskamba telefonas, išgirstu švelnų balsą ir toks nuostabiai šiltas jausmas užgula krūtinę. Man atrodo, kad kasdien jį įsimyliu iš naujo ir vis stipriau.
Ir tikrai jį myliu, tik dievaži, nežinau kodėl, myliu ir viskas.

Žmonės

Man patinka stebėti žmones. Stoviu stotelėje, autobusas dar neskuba atvažiuoti ir stebiu praeivius. Stebiu tai, kaip jie eina, kaip šypsosi, kaip žvelgia aplinkui, kaip kalbasi. Tiek daug gali sužinoti vien iš nudelbto žvilgsnio, kojų vilkimo žeme arba iš kreivo šypsnio šalia stovinčiajam. Dauguma žmonių pikti ir irzlūs. Jei užkliūsi ir atsiprašysi, jie tik dėbtels į tave ir viskas, nenusišypsos, nepasakys "nieko tokio". O jau vien pažvelgus kaip jie bendrauja, tai regis juos supa tik nemėgstami žmonės, nes spinduliuojama meile ir šiluma aplinkiniams retas kuris gali pasigirti. Aš turbūt irgi per mažai myliu žmones, per dažnai būnu susiraukus. Prisipažįstu, tikrai nesu didžiausia linksmuolė ir geros energijos skleidėja. Bet užtat pasikraunu geros energijos stebėdama tokius žmones. Ypač man patinka bėgikai ir bėgikės. Jie tokie ramūs, tokie susikaupę ir kartu tokie atsipalaidavę. Apskritai, žmonės turintys užsiėmimą yra laimingi.
Kada nors ir aš pasiryšiu nubėgti mylią per dieną, kuri tikiuosi ilgės. Kada nors. O dabar stebėsiu žmones ir darysiu tai, ką nusprendžiau daryti. Ne visada man tai patinka, bet, manau, kad man to reikia.

Pribrendo diena

Pribrendo diena, kai turiu kažką parašyti. Iš esmės nėra svarbu, kur rašyti, bet prieš kelias dienas paliktas komentaras po mano kūriniu priminė, kad turiu gi aš blog'ą! Ir kadangi koliokviumas nukeltas kitai savaitei, man neteks kalti visą naktį, galima pasimėgauti ramybe ir leisti mintims tekėti ta seniai užmiršta SAVA vaga.
Pavasaris. Naujas. Kitoks. Kaskart jis būna kitoks. Nesupraskit klaidingai. Tai man jis kitoks. Šiaip tai pavasaris visada toks pat, nutirpsta sniegas, šlapia, kelias dienas palepina saulutė, pražysta žibutės, atgaivina visų suledėjusias širdis, tada lyja lyja lyja, bet ir tas lietus toks pavasariškas. Na ir tada jau ima šypsotis vasarą pranašaujanti saulutė. Taip, tokie tie pavasariai. Tačiau man jie kitokie. Anais pavasariais man prasidėdavo kūrybos laikotarpis. Atgimdavo gražios mintys ir jausmai. Mėgavimasis akimirkomis su savimi, su aplinka, su aplinkiniais. Šį pavasarį mane pradžiugino tik tokia šiluma, kai galėjau paltą kišt gilyn į spintą ir išsitraukti striukę. Prasidėjo laukimas. Atostogų. Poilsio. Ramybės, trunkančios ilgiau nei vieną dieną. Be kolių, be testų, be pliusiukų, be laborų, be jų gynimo, be egzų ir be paskaitų. Be visų chemijų, be lotynų, be botanikos. Nes jūs tik pagalvokit kas su manim vyksta: anais pavasariais aš lėkdavau į mišką žibučių skinti, o šį pavasarį aš galvoju, kad pražydo triskiautės žibuoklės - Hepatica nobilis, priklausančios vėdryninių - Ranunculaceae šeimai. Juk tai baisu, aš nebematau kasdienio pasaulio grožio, matyt prarandu šį gebėjimą.
Bet žinot, šį pavasarį ne tik tai prarandu. Dar prarandu gebėjimą bendrauti. Anksčiau regis buvo nesunku kalbėti su nepažįstamais, susidraugauti, o dabar lyg ir nebeturiu ką pasakyti. Tyla mano galvoje. Tikiuosi vasara įpūs naujų vėjų!
Na o dabar studentė eina pasieškoti šaldytuve maisto atsargų, kurios prieš važiuojant namo baigia išsekti.
Ir žinot, mano elpaštas čia kažkur turėtų būti, jei norit, parašykit. Galėsim paieškot tinkamo vėjo ir jį sugauti. Arba paleisti aitvarą. O taip, dažnai norėtųs grįžti į vaikystę...

2009-ųjų Gruodžio 16-osios išsiliejimas

Eidama namo, pastebiu kaip iš kamino kamuoliu išsiveržia dūmai ir pasklinda į Vakarus. Blykčioja eglutės girlianda. Mano eglutė jau visai nebemaža, nors tėtis tik prieš šešerius metus ją pasodino. Būdama dar vaikas, na ką jau čia vaikas, visa pana buvau, vilkdavau kibirus vandens ir laistydavau, kad eglutė vasarą nenuvystų. Sidabraspyglė.
Prieinu arčiau. Pro langą regiu mirksinčią mobiliojo telefono įkroviklio lemputę. Atrodo, taip jauku tuose namuose, regis, lyg šeima ramiai kiurksotų prie televizoriaus ar prie židinio skaitytų eilėraščius apie žiemą.
Nuo pašto dėžutės iki durų driekiasi pėdos. Tikrai ne ragana per sniegą čia keliavo nepalikdama pėdų. Kieme vizgindamas uodegą manęs jau laukia šuo, o prie durų tupi ir gailiai į mane žvelgia katinas. Iš tiesų, tik jie tebuvo namie. Pašeriu šunį, įsileidžiu katiną, įsijungiu televizorių ir jaukumo jausmas išeina. Užsirakinu duris, šiandien niekas nebegrįš.
Regis, išbėgčiau į lauką, padaryčiau sniego angelą, pažvelgčiau į namus ir jausčiau, jog ten šilta, ten laukia mama su karštu pienu ir medumi, ten po egle guli katinas, o tėtis žiūri žinias. Regis, išbėgčiau į lauką, o paskui mane ateitų brolis ir padėtų man uždėti besmegeniui galvą.
Deja, namie šalta, kad ir kiek židinį kūrenčiau.

Želė su apelsinais

Šiandien man reikia įspūdžių. Todėl būtinai sugalvosiu kaip ištrūkt į Italiją. Kai kurie žmonės juk per metus aplanko tris, keturias ir daugiau šalių, o aš jau net po Lietuvą senokai besibasčiau...
Bastūnė :) Galbūt. Namai, kad ir su katinu (vienas liko) bei atsigavusia palme mano kambaryje, bet vistik ima spausti, spausti, spausti... Stumtelsiu save iš nugaros ir bėgsiu! Pralėks beržai, pienių pievos ir pušynas pro šalį, o aš vis bėgsiu... Ir gersiu į save tą gaivą, kuri tik laisvėj būna. Po lietaus. Ir po to, kai visądien maitinies želė su apelsinais. Nes laukai kvepia pavasariais, o tu trokšti visa ištirpti toje neaprėpiamoje platybėje. Gera... Būti gera.
Pasiilgau lietaus. Ir šilumos. Šilto lietaus. Klevas tuomet priglaudžia mano nusvirusią galvą, lietus nuplauna supurvintas mintis, o žemė viską sugeria. Viską. Tik blogybių daugiau. Todėl ji pati purvina. Bet gėris iš blogio. Gėlės. Taip, tos kvapniosios, šiltuoju laikotarpiu džiuginančios margaspalvės gėlės yra gėris iš žemės. Purvinos žemės. Ir mano kaštonai. Ašarom palaistyti pražysta tik baltai baltai baltai... Tyra.
Aš girdžiu, kaip skamba man šįvakar paskutinė daina. Fortepijono klavišais bėgioja ilgi, kaulėti pirštai. Genijaus pirštai. O, rodos, niekuo neypatingi. Tik akys žybsi tarsi skambintų paslutinįsyk.

--

Labanakt.

Lietuva patraukli ir Dievo tarnams

Visi keliai veda į Lietuvą. Klausit, kodėl? Juk gyvenu Lietuvoj! Važiuosiu link
Repšių – Lietuva, Šiaulėnų kryptimi – Lietuva, Tyrulių pusėn – spėkit, kas? Lietuva! Net ir takelis palei tvenkinį veda į Lietuvą. Kasdien keliauju tėvynės takais, keliais, visur, kur tik kojos neša. Ir štai Jūsų teismui pateikiu turbūt vieną svarbiausių savo kelionių.

Ankstyvas rytas.Autobusas iš Radviliškio pajudėjo link tikslo.O tikslas – Zarasų rajonas, Baltriškių kaimas, Tiberiados bendruomenės vienuolynas.Kadangi lankau Jaunųjų Samariečių būrelį savo mokykloje, iškart susidomėjau pasiūlymu vykti trims dienoms į Baltriškes, kurias mokinių grupė iš Radviliškio ir jo rajono mokyklų su savo tikybos mokytojais praleis su jau man pažįstamais vienuoliais iš Belgijos.
Baltriškėse gyvena keturi broliai – brolis Pranciškus, brolis Juozapas, brolis Bartas ir brolis Egidijus. Pirmą kartą brolis Juozapas į Lietuvą atvyko misionieriškais tikslais. Vėliau atvykimai dažnėjo, imta organizuoti stovyklas tikintiesiems vasarą. Vienuoliai puikiai kūrė dvasingą atmosferą, spinduliavo meilę, vis daugiau žmonių kvietė juos pasilikti Lietuvoje. Ir jie pasiliko. Jų širdys vedė į Lietuvą. Broliai pajautė dvasinį ryšį su šia šalimi, jos žmonėmis. Ypač gilus ryšys juos susiejo su Baltriškėmis. Tai ramybės oazė, kurią ypač sustiprina vienuoliai.
Baltriškėse vyksta stovyklos, kuriose laukiami vaikai, šeimos, jaunimas, žmonės norintys pabūti su Dievu.Visiems sukuriama galimybė pabūti maldoje ir ramybėje, atrasti ar sustiprinti tikėjimą, išmokti gyventi bendruomenėje.Visada besišypsantys broliai tiesiog spinduliuoja ramybę, meilę, šilumą, dvasingumą ir neatstumia nei vienos ieškančios ir norinčios atrasti sielos.

Štai puikus pavyzdys, kad visi keliai veda į Lietuvą.Juk broliai atvyko čia nemokėdami kalbos, nežinodami, ką ras.O rado alkstančias sielas, trokštančias Dievo meilės ir vienuolių palaikymo.Ir štai dabar Zarasų rajone įsikūrusi bendruomenė vilioja daugelį tikinčiųjų.O vienuoliai per keletą metą išmokę lietuvių kalbą gali lengvai bendrauti su jais ir stiprinti mūsų tikėjimą.Na, o viso šito pasakojimo moralas toks:
Augalų gyvybę palaiko šaknys reikalingas medžiagas imdamos iš žemės.O mūsų šaknys yra meilė tėvynei.Tausokime ir branginkime ją.